Turime šeimoje jaunąjį konstruktorių, kuris stebina savo sugebėjimu įsidėmėti begalę detalių apie bet kokią transporto priemonę vien užmetęs į ją akį, o dar paskui keletą savaičių lyg apsėstas konstruoti tą modelį, kol pasiekia rezultatą, mažai kuo besiskiriantį nuo originalo.
Būtent jam pamaloninti į savo kelionės planą įtraukėme geležinkelių muziejų. Bet reikia pripažinti, muziejus įtiko ne tik konstruktoriui, bet ir visai šeimai.
Muziejuje mus pasitiko didžiulė ekspozicija traukinių modelių iš skirtingų istorijos laikotarpių. Krovininiai, kariniai, keleiviniai. Vagonai ir lokomotyvai. Elektriniai ir varomi anglimis. Daugiausiai lenkiški, bet ne tik. Skaitėme jų sukūrimo istorijas, nagrinėjome konstrukcijas, čiupinėjome ir fotografavome. Jei keliausite ten su mažesniais vaikais, pasirūpinkite keliomis zlotų monetomis, kad galėtumėte jas įmesti į aparatą ir visi kartu stebėti traukinukų kelionę po miestą.
Galima pamatyti ir kitos technikos bei atributų iš geležinkelių gyvenimo: geležinkeliečių žibintai, stoties laikrodžiai, bilietukai, senų laikų traukinių bilietų kasa, senoviniai telefonai, spausdinimo mašinėlės (pastarosios itin stebino šiuolaikinių kompiuterių išlepintus vaikus: „o ką daryti, jei paspaudi ne tą raidę?“), ir dar daug kitų ne kasdien sutinkamų eksponatų.
Muziejuje yra ir lokomotyvo simuliatorius, kur lankytojams leidžiama 15 minučių pavairuoti traukinį. Tiesa, jis veikia ne kiekvieną dieną ir mums neteko jo išbandyti. Vaikai kiek nusiminė, bet bendros nuotaikos tai nesugadino.
Nenuvylė ir lauko ekspozicija, kur pririkiuota restauruotų įvairaus amžiaus traukinių. Mums einant jų eilėmis lyg alėja, vaikai nuolat bandė patekti į visų ir apžiūrėti kurį nors iš vidaus. Mums tuo metu nepavyko, bet įmanoma – maždaug 10 dienų per metus tam tikromis datomis traukiniai atveria lankytojams savo salonus.
Buvo ir ne tokių linksmų akimirkų. Vagono, kokiais žmonės buvo tremiami į Sibirą, viduje apėmė lengvas siaubas. Nors teko girdėti ir matyti istorijų apie šią tragediją, jaučiau, kaip nugara nuėjo pagaugais ir norėjosi kuo greičiau iš ten išlipti. Pamatyti tai savo akimis šimtąkart paveikiau nei pažiūrėti filmą.
Muziejuje užtrukome kiek daugiau nei valandą. Lauke būtume vaikštinėję ir ilgiau, jei ne žvarbus spalio pabaigos vėjas.
Apskritai, šis muziejus gali sužadinti kiekvieno berniuko svajonę turėti geležinkelių tinklą ir traukinių parką savo žaidimų kambaryje. Spėju, parduotuvėje būtume neišsisukę, bet, laimei, nieko panašaus ten nepardavinėjo. Teko pasitenkinti mažyčiu kinišku žaisliuku.
Reziumuojant – patiko. Specialiai į Varšuvą dėl šio muziejaus gal neverta važiuoti, bet jei esate čia – būtinai aplankykite. Puikiai įrengtas, kainuoja nebrangiai, o pirmadieniais apskritai nemokamas.